Lietuvos geležinkelių infrastruktūra sparčiai modernėja – vis daugiau eismo valdymo funkcijų perima pažangios technologijos. Tačiau kai kuriose stotyse saugus traukinių eismas vis dar prasideda nuo žmogaus veiksmų. Čia iešmai iki šiol perjungiami rankiniu būdu, o šį darbą atlieka 50 iešmininkų –  vienos seniausių geležinkelio profesijų atstovų.

Šiuo metu aštuoniose geležinkelio stotyse iešmininkai tebėra neatsiejama saugaus eismo dalis. Jie rankomis perjungia iešmus, tikrina jų padėtį, įsitikina, kad keliai laisvi, ir kartu su stoties budėtojais užtikrina, kad kiekvienas traukinys iš stoties išriedėtų saugiai.

Keleiviai jų beveik nepastebi. Tačiau už kiekvieno saugiai parengto maršruto slypi žmogaus sprendimai, patirtis ir atsakomybė.

Viena jų – Marijampolės stoties iešmininkė Svetlana Stanionienė. Geležinkelyje ji dirba beveik du dešimtmečius ir sako, kad, nepaisant technologijų pažangos, žmogaus vaidmuo geležinkelyje dar ilgai išliks svarbus.

– Kas jus atvedė į darbą geležinkeliuose ?

Į geležinkelį mane atvedė vyras – jis taip pat ilgametis geležinkelietis. Iešmininke dirbu nuo 2007–ųjų metų. Pradėjau Vilkaviškyje, o vėliau, ten įdiegus centralizuotą eismo valdymą, persikėliau dirbti į Marijampolę.

Dabar mūsų šeimą su geležinkeliu sieja jau trys žmonės – čia dirba ir dukra.

– Paprastai paaiškinkite – ką kasdien veikia iešmininkas?

Mūsų darbas – rankomis parengti traukinio maršrutą. Perjungiame iešmus ir nukreipiame traukinį į reikiamą kelią – iš pagrindinio į šalutinį arba atvirkščiai.

Žmonės dažnai net nežino, kas yra iešmas. Tačiau nuo jo padėties priklauso, kuriuo keliu važiuos traukinys.

– Kiek šiame darbe atsakomybės?

Labai daug.

Jeigu maršrutas būtų parengtas neteisingai arba iešmas liktų ne toje padėtyje, pasekmės galėtų būti labai rimtos.

Todėl kiekvienas veiksmas atliekamas griežtai pagal nustatytą tvarką. Viską deriname su stoties budėtoju, kiekvieną žingsnį tikriname ne vieną kartą.

Atsakomybę jauti visą pamainą.

– Kaip atrodo darbas prie iešmo?

Mūsų poste valdome devynis iešmus.

Rankinis iešmas turi specialią spyną. Norint jį perjungti, pirmiausia reikia paimti raktą iš blokavimo sistemos, atrakinti spyną ir tik tada fiziškai perversti mechanizmą į kitą padėtį.

Tik atlikus visas procedūras stoties budėtojas gali užrakinti maršrutą ir duoti leidimą traukiniui važiuoti.

Visa sistema sukurta taip, kad galimybė suklysti būtų kuo mažesnė.

– Kodėl raktai visada turi būti jūsų rankose?

Tai griežtos apskaitos raktai.

Mus nuo pirmos dienos mokė jų nelaikyti kišenėje – tik rankoje. Jei raktas pasimestų, tai būtų labai rimtas incidentas.

Pasibaigus pamainai visi raktai grąžinami į specialią blokavimo spintą.

Tokios detalės iš šalies gali atrodyti smulkmena, tačiau geležinkelyje būtent jos ir užtikrina saugumą.

– Kokia darbo diena sunkiausia?

Sunkiausia būna gausiai sningant.

Tada reikia ne tik parengti maršrutą, bet ir nuolat valyti iešmus, kad sniegas netrukdytų jiems veikti.

Dirbame lauke bet kokiu oru – per lietų, speigą, pūgas ir naktimis.

Geležinkelis nesustoja vien todėl, kad lauke blogas oras.

– Kokios situacijos darbe sudėtingiausios?

Dažniausiai sunkumų sukelia techniniai gedimai.

Jei iešmas arba spyna neveikia taip, kaip turi, iš karto informuojame stoties budėtoją. Tuomet kviečiami mechanikai, kurie šalina gedimą.

Svarbiausia tokiose situacijose kuo greičiau pastebėti problemą ir laiku perduoti informaciją.

– Ar sunku tapti iešmininku? Ar jaunimas domisi šia profesija?

Specialaus išsilavinimo nereikia, tačiau būtini mokymai, ypač susiję su sauga.

Iš pradžių tenka daug mokytis, o vėliau viską lemia praktika. Po daugelio metų darbo puikiai pažįsti kelius, raktus ir procedūras – tai tampa kasdienybe.

Naujas darbuotojas pradeda dirbti kartu su patyrusiu kolega, stebi, mokosi ir pamažu perima atsakomybę.

Ar jaunimas domisi? Sakyčiau, nelabai.

Darbas pamaininis, reikia didelės atsakomybės, be to, visi supranta, kad geležinkeliai modernėja ir tokių darbo vietų po truputį mažėja.

Vis dėlto kol kas žmogaus dar reikia.

– Ar technologijos visiškai pakeis iešmininkus?

Automatizacija vyksta nuolat ir daug funkcijų jau perėmė technologijos. Tai natūralu.

Tačiau technika taip pat genda.

Kai sistema sustoja, reikia žmogaus, kuris supranta visą procesą ir žino, ką daryti. Manau, kad vien kompiuterių neužtenka – geležinkelyje žmogus dar ilgai išliks svarbi grandis.

Modernizacija anksčiau ar vėliau pasieks ir likusias stotis. Tačiau kol bent vienoje jų iešmą rankomis perjungia žmogus, iešmininko profesija išlieka gyva Lietuvos geležinkelių dalis. Kartu tai priminimas, kad net ir pažangiausios technologijos negali pakeisti žmogaus atsakomybės ir patirties.