Naujienos

Prieš dvidešimt penkerius metus atkurta nepriklausoma įmonė „Lietuvos geležinkeliai”. Šiandien ji stipri, vertinama kolegų ir partnerių, pelningai dirbanti, daug investuojanti, siūlanti paklausias paslaugas.

Mintys, kad Lietuvos geležinkeliai turi būti savarankiški, sklandė gerokai iki paskelbiant Aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.  1989 m. rugsėjo 22 d. grupė Kauno ruožo darbuotojų parašė laišką tuometinei Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojai K. Prunskienei, Vilniaus geležinkelių apygardos viršininkui V. Kastanauskui, Šiaulių geležinkelių apygardos viršininkui D. Bliaskinui, „Tiesos” ir „Sovietskaja Litva” laikraščių redaktoriams. Laiške buvo teigiama, kad šalies geležinkelių būklę apgailėtina, kad geležinkeliai gali tapti stabdžiu kitoms Lietuvos ūkio šakoms. Buvo raginama atkurti savarankiškus Lietuvos geležinkelius, sudaryti mokslininkų ir specialistų darbo grupę, kuri nuodugniai išnagrinėtų ir parengtų savarankiškų Lietuvos geležinkelių struktūros, valdymo ir plėtros koncepciją, tačiau iki to tada buvo dar labai toli.

KAIP GYVENTA IKI 1991 METŲ

Lietuvos geležinkelių situacija buvo sudėtingesnė negu autotransporto. Visa per Lietuvą ėjusių geležinkelių sistema buvo valdoma iš Maskvos ir SSRS Pabaltijo geležinkelių apygardos Rygoje. Geležinkeliai buvo bene labiausiai centralizuota ūkio šaka visoje sovietinėje imperijoje.  Tvarka geležinkeliuose nuo pat jų atsiradimo mūsų šalyje buvo beveik kariška – su savo hierarchija, struktūra, uniforma, sukarinta apsauga. Lietuvoje geležinkeliuose dirbo daug rusakalbių, sunkiai suvokiančių, kam Lietuvai reikia nepriklausomybės, ko ji siekia. Geležinkeliai buvo dėkinga terpė jedinstvininkams – jie čia ir šeimininkavo. Protus drumstė ir sąjunginių žinybų valdininkai. SSRS geležinkeliuose tuomet dirbo 3,8 mln. darbuotojų.

Geležinkelių darbuotojai nuolat gaudavo raštus ir įsakymus, gąsdinančius ir kurstančius nepaklusnumą Lietuvai, skleidžiančius dezinformaciją. Net ekonominė blokada geležinkeliuose baigėsi savaite vėliau negu Lietuvoje. Techninė Lietuvos geležinkelių būklė buvo daug prastesnė negu pvz., Latvijos geležinkelių.

Kauno geležinkelininkai atkuriant nepriklausomus Lietuvos geležinkelius rodė daugiausia iniciatyvos – 1990 m. kovo 23 d. tuometinis Kauno ruožo vadovas Česlavas Dapkus pasirašė telegramą, kurioje teigiama, kad Kauno ruožo geležinkelininkai nebevykdys sąjunginių įsakymų.  

SSRS Susisiekimo ministerija 1990 m. savo įgaliotiniu valdyti Lietuvos geležinkelius buvo atsiuntusi savo darbuotoją. Lietuvos Susisiekimo ministerija palaikė ryšius su Vilniaus ir Šiaulių geležinkelio apygardomis, rūpinosi, kad geležinkelių turtas, tuomet dar buvęs SSRS registruose – keleiviniai traukiniai, lokomotyvai – nebūtų išvežtas iš Lietuvos. Iš atsakingų ministerijos darbuotojų ir geležinkelininkų buvo sudarytos stebėtojų grupės, kurios sužlugdė užmačias likviduoti rezervinių lokomotyvų parką.

Tuo pačiu metu buvo vedamos derybos su SSRS Susisiekimo ministerija dėl visų transporto rūšių perėmimo. Sudėtingiausia buvo derėtis dėl geležinkelių transporto. Maskva kategoriškai priešinosi skaidyti geležinkelius.

1991-TIEJI – POKYČIŲ METAI

1991 m. buvo dramatiški Lietuvai, sudėtingi mūsų šalies geležinkeliams.  Lietuvos geležinkeliai, kaip sovietinių geležinkelių padalinys, veikė reguliuojami iš Maskvos. Lietuvos nepriklausomybei tuomet pritarė tik nedaugelis mūsų šalies geležinkelių darbuotojų. 1991 m. sausio 10–12 d. grupė jedinstvininkų išprovokavo streiką.  Streikininkams pasitelkus sovietinės armijos tankus ir užgrobus Vilniaus geležinkelio stoties valdymo centrą, sostinės geležinkelio stotyje ir jos prieigose buvo sulaikyti 39 traukiniai, sausio 12 d. traukinių eismas buvo visiškai paralyžiuotas. Streikininkai eismo valdymo centrą paliko tik sausio 13 d., tikėdamiesi, kad kolaborantams užėmus Lietuvos televiziją, Vilniaus televizijos bokštą, pergalė vis tiek bus jų rankose. Lietuvos žmonių valia lėmė kitaip.

Lietuva, atkūrusi nepriklausomą valstybę, siekė atkurti ir geležinkelių savarankiškumą, turėtą nuo 1919 m. liepos 6 d. iki 1940 m. rugpjūčio, tačiau tai pavyko padaryti ne iškart. 

1991 m. rugsėjo 4 d. susisiekimo ministras Jonas Biržiškis paskelbė įsakymą dėl Lietuvos geležinkelių valdybos atkūrimo, o tų pačių metų lapkričio 20 d. po sudėtingų derybų su SSRS Susisiekimo ministerija Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius pasirašė potvarkį dėl valstybės įmonės „Lietuvos geležinkeliai” steigimo. Nuo pat geležinkelių transporto ištakų tai buvo viena konservatyviausių ūkio sistemų, kur viskas smulkiai reglamentuota.

„Iškilo dilema. Reikėjo viską pasidalyti – vagonus, lokomotyvus, banko ir kitas vertybes. Vagonai kažkur važinėjo, ne visada buvo Lietuvoje. Geležinkeliuose ryšiai, teisinė sistema, rinkodara, krovinių vežimo dokumentacija – visa tai sudarė vieną sistemą. Susidarė kolizija. Mes norėjome turėti savarankiškus geležinkelius, atsiskirti nuo SSRS, bet jeigu būtume nutraukę visus centralizuotus ryšius, geriausiu atveju būtume galėję vežti krovinius į Latviją ir į Estiją. Jūrų, oro, kelių transporto ryšius nutraukėme, o geležinkeliuose to padaryti negalėjome,” – prisiminė Jonas Biržiškis,  Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras (1990 m. kovo 29 d. – 1996 m. gruodžio 12 d.), AB „Lietuvos geležinkeliai” generalinis direktorius (2000–2006 m.).

Pirmasis žingsnis po lūžio, kai 1991 m. rugpjūčio pabaigoje pralaimėjo komunistų pučas, buvo panaikinti Pabaltijo geležinkelių apygardą ir įkurti tris savarankiškas geležinkelių įmones – Lietuvos, Latvijos ir Estijos.

informacija parengta pagal Aldonos Armalės knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai”.